Translation into Lithuanian below.

Tree Pose: Channeling ancient sound and intergenerational cycles

Daina Mattis on Regina Hübner’s ambientation, WE ARE ALSO WHAT WE ARE NOT

at Meno Parkas, Kaunas Lithuania

If a tree falls in the forest and no one is present, will it make a sound? Begging the same paradox, Regina Hübner’s ambientation WE ARE ALSO WHAT WE ARE NOT transcend life’s primordial DNA and mediate self-reflection, place, and perception. Ambientation is an immersive environment or atmosphere engaging multiple senses. Both the ambientation and the query “…does it make a sound?” rely on our own perceptual skills of sight, sound and touch as well as our memories and relationships, collective and otherwise. The spiritual clout of Hübner’s ambientation resides in psychological and philosophical fields beyond mere existence and cognition but delving deep into the realms of empathy, care, and self-love.

One experiences finitude yet power in WE ARE ALSO WHAT WE ARE NOT. Her ability to take seemingly insignificant moments and augment them to reflect life cycles expounds a deep understanding of others, herself, and our context together. The permeated mind basks in imagery, witnessing ancient and ritualistic acts. She unfolds intergenerational cycles [1]of learned behaviors that systemically impact individuals, families, and communities; a type of collective social work. Borrowing the words of Karol Józef Wojtyła, Hübner’s work “transfigure[s] matter, opening the human soul to the sense of the eternal”.[2]  Coalescing contrast, vulnerability, and our self Hübner channels various meta-layers within her work, making one’s experience collectively engaging and enriching.

Hovering freely at the center of the ambientation is a mirrored surface on one side of a circular object and a lush black velvety on its counter-side. Appearances can be deceiving—we’ll come to discover this piece to be a buoy or a lifesaver rather than visual bait, a touchstone which anchors the whole of

Hübner’s work. In function and utility, a mirror hangs on a wall to reflect light and create space, an illusion unto our own perceptions of self but also of our context. We all carry a personal black mirror, dubbed as cell phones these devices absorb our energy, time, and personal metadata; Hübner’s acts as a third eye, an oculus (eye, Latine) if we choose to look inward; a portal for introspection and making/breathing space inside of ourselves; “it is the black side where we can see everything without limitation.”[3]

In a swathe of darkness and projected side by side eight times is Eva, HD digital video, color, 16:9, ambient sound, 2 min 43 sec, 2022/2024. In a sacred act, one and the same female figure stands in profile, giving and receiving water. This act of giving and receiving being boundless[4], the asynchronous looping troubles notions of when one video begins and the other ends. Water being an essential necessity for life on Earth, this is a supreme act of kindness, a hospitable gesture, satisfying our basic human needs. Diffusing a glacial experience, like a calving iceberg few are privy to physically witness, the layered and repeated recordings melt each frame into the next—as if through osmosis, the warmth of care and concern transfers to the viewer. This ephemeral act gives rise to lifelong and intergenerational impacts, a learned behavior. The action appears exponential[5] yet cautionary as we are reminded of the persistence of time: environmentally [6], philosophically,[7] psychologically[8], and culturally[9]—each field threatened with modalities of disappearing—be it global warming, self-awareness, URL over IRL identity perception(s), culture loss, i.e. globalization.

In the video, sounds of undefinable speech and water cascade like a babbling fountain. Taking and receiving is a force upon itself, like gravity or a waterfall it is natural and innate, acceptance is a part of that cycle. Water is the vehicle for empathy, communication, and understanding, a building block of our ancient DNA.

Eva gives water, she gives life, a derivative of the name Eve. With the day comes night, a spectrum of time. The contrary to dark is light, bringing us to Hübner’s second video. Eva und Eva is a singular, luminous projection, suspended from ceiling to floor in a landscape format, HD digital video, colour, 16:9, ambient sound, 6 min 45 sec, 2022. Destruction and creation are blurred as a female figure oscillates between an opaque and transparent presence and absence, she is being painted-in and painted-out, a video décollage. Our vantage point is intimate yet distanced, as if we were levitating above the figure or looking down: as parents peering into a crib; an apparition floating above for a visitation; or The Gods looking down at the mortals from Mt. Olympus. Indiscernible murmuring and subtle slapping/lapping sounds are reminiscent of a newborn’s first breath and life or the anguish of pain and suffering. Akin to our own vulnerability and thin skin, the projection is visible from both sides of the screen. Restlessly turning back and forth the figure tears sheets of paper over and over again signaling our own self-destruction; flesh is to paper as paper is to projection. The visual is profoundly pushed to the physical with louder and louder splashing sounds; water is life and after death our bodies liquify.

Water just as sound has no definitive form, it is amorphous. Sound defines and defies itself throughout Hübner’s ambientation; shaping our perceptual experience yet obscuring the origin of a focal point; invisible to the eye sound is omnipresent. Using sutartinės recordings Hübner evokes a continuity to the past and impresses the auditory into our psyche. Sutartinės is an ancient polyphonic music from Lithuania[10], where multiple vocal lines are intertwined rhythmically and harmonically, weaving not only a story but sound. An awesome sound of ancient nature sampling using various breathing techniques by the vocalists. Integrating nonce words, they universally bridge language and communication beyond Lithuanian heritage, they speak of a connectivity beyond culture—one of nature. The songs permeate time and species, becoming the bird, the wind, the exhale of another, even the tree that falls in the forest.

By dispelling their differences, Hübner connects living organisms and ecosystems. Her work poignantly creates connections between life, movement, change and the energy/friction between them all. Reflection and absorption, a pendulum with no rhythm, stops time and magnifies our self-awareness. It’s soft black velvet side, like the tender underbelly of an animal, is physically vulnerable, while the powerful and fertile is revealed on the other, where we can reflect innumerable times, reproducing ourselves. Nudity has deep biblical, historical, and mythological associations from vulnerability and shame to perfection, fertility, and power. The physical and metaphorical weight of the object creates tension and simultaneously makes it living, the suspension wire, a channel, or an umbilical cord tied to a higher consciousness of self, place, and humanity.

We come into this world naked, we are alive. WE ARE ALSO WHAT WE ARE NOT; We are the things that have died, for they live inside and with us, the energy, the life force that preceded, to push us, to propel our every day. We are water…in all of its forms. We are the fractals of life; tension on the wire, the light refracted from the mirror, the vibrations bouncing off the walls, and the stories sung with nonce words, over and over and over again. Generation after generation, we are the tree that falls inside the forest…as well as the ears and eyes that perceive it, and the mouth and voice that transcend its story.

WE ARE WHAT WE ARE NOT is on view at Meno Parkas till August 11, 2024 

Daina Mattis is a Brooklyn-based artist, educator and collaborator born in Los Angeles, CA. Her work explores perception and disposability through vehicles of imitation, scale, craft, and time. Mattis is the youngest of four children of Lithuanian immigrants. Her experiences in a bilingual, culturally rich home in Los Angeles greatly influence her work and how she explores visual language. Mattis has been featured in WHITE HOT Magazine, DESIGN MILK, ARTnews, Art Frankly, Two Coats of Paint, and Professional Artist Magazine. Mattis was a co-founder and co-director at Undercurrent in DUMBO, NY. Mattis is a Part-time Assistant Professor at Parsons School of Design, at The New School, New York, NY.

dainamattis.com
@djmattis

Publication at Artnews.lt 2 August 2024

Daina Mattis
MEDŽIO POZA

Apie Reginos Hübner parodą „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ galerijoje „Meno parkas“

Jei miške nuvirstų medis, o šalia nebūtų nė vieno žmogaus, ar pasigirstų koks nors garsas? Reginos Hübner paroda „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ medijuoja tarp savirefleksijos, vietos ir suvokimo. Parodos erdvė – įtrauki, daugelį pojūčių žadinanti atmosfera.  Ji, kaip ir klausimas „ar tai sukelia garsą“, kliaujasi ne tik mūsų regos, klausos ir lytėjimo juslėmis, bet ir kolektyviniais, asmeniniais prisiminimais bei santykiais. Hübner erdvės įtaiga glūdi psichologiniame ir filosofiniame lygmenyse; ji neapsiriboja vien egzistencija ar pažinimu, bet panardina į empatijos, rūpestingumo ir meilės sau gelmes.

Parodoje nesunku patirti savo ribotumą, o kartu ir galią. Menininkės gebėjimas panaudoti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas akimirkas ir jas išdidinus perteikti gyvenimo tėkmę, atskleidžia stiprią kitų žmonių, savo pačios ir bendro konteksto pajautą. Sužadinta sąmonė mėgaujasi vaizdiniais, regėdama senovinius ir ritualinius veiksmus. Autorė išskleidžia iš kartos į kartą perduodamus išmokto elgesio ciklus, turinčius ilgalaikį poveikį individams, šeimoms ir bendruomenėms. Hübner kūryba, pasitelkiant Karolio Józefo Wojtyłos žodžius, „perkeičia materiją, atverdama žmogaus sielą amžinybės pojūčiui“. Gretindama priešybes, pažeidžiamumą ir savastį, menininkė savo kūriniuose atidengia įvairius meta-sluoksnius, todėl patirtis tampa kolektyviai įtraukianti ir praturtinanti.

Erdvės centre kybo apskritas objektas: iš vienos pusės jo paviršius veidrodinis, iš kitos – sodriai juodas, aksominis. Išvaizda kartais apgaulinga – paaiškėja, kad šis kūrinys yra greičiau plūduras ar gelbėjimosi ratas, nei vaizdinis masalas; tai kertinis akmuo, įtvirtinantis visą Hübner kūrybą. Pagal savo paskirtį veidrodžiai kabo ant sienų, kad atspindėtų šviesą ir pratęstų erdvę, mūsų pačių suvokimo ir konteksto iliuziją. Visi nešiojamės savo juodąjį veidrodį, pramintą mobiliuoju telefonu; šis prietaisas sugeria mūsų energiją, laiką ir metaduomenis. Hübner veidrodis veikia kaip trečioji akis, oculus (lot. – akis), jei nutartume pažvelgti į jo vidų; tai introspekcijos ir kvėpavimo erdvės portalas arba, pasak autorės, „juodoji pusė, kurioje galime matyti viską be ribų“.

Tamsos prieglobstyje rodoma projekcija, sudaryta iš keturių dalių – „Ieva“ (2022, skaitmeninis vaizdo įrašas, spalvotas, 16:9, foninis garsas, 3 min 41 s). Joje vaizduojamas sakralinis veiksmas – šonu stovinti moteris, perduodanti ir priimanti vandenį. Davimo ir gavimo veiksmas yra begalinis, nes įrašo kartojimas trukdo suprasti, kada prasideda vienas vaizdo įrašas ir baigiasi kitas. Žinant vandens reikšmę Žemėje, tai aukščiausias gėrio aktas, svetingumo gestas, tenkinantis esminius žmogiškuosius poreikius. Nelyginant skylantis ledynas, kurį retas tegali išvysti, sluoksniais kartojami įrašai tirpdo vieną kadrą kitame – globos ir atidumo šiluma persismelkia į žiūrovą, tarsi osmoso metu. Šis efemeriškas veiksmas turi įtakos visam gyvenimui, iš kartos į kartą perduodamai išmoktai elgsenai. Jis eksponentinis, bet įspėjantis, nes primena apie laiko nepaliaujamą veikimą – aplinkos, filosofiniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu. Kiekvienai sričiai gresia išnykimas, ar tai būtų klimato kaita, ar savivoka, tapatybės suvokimas virtualiame ir realiame gyvenime, ar kultūros praradimas, t. y. globalizacija.

Videokūrinyje neaiškios šnekos ir vandens garsai srūva kaip fontano murmėjimas. Gavimas, priėmimas yra savaiminga jėga; it gravitacija ar krioklys jis yra natūrali ir įgimta ciklo dalis. Vanduo – tai empatijos, bendravimo ir supratimo įrankis, pirmapradis mūsų DNR dėmuo.

Ieva (iš hebrajų kalbos – „gyvybinga, gyvenimo davėja“) dovanoja vandenį, suteikia gyvybę. Dieną pakeičia naktis, o priešingybė tamsai yra šviesa, palydinti mus prie antrojo Hübner videokūrinio „Ieva ir Ieva“ (2022, skaitmeninis vaizdo įrašas, spalvotas, 16:9, foninis garsas, 6 min 45 s). Čia susilieja destrukcija ir kūryba, nes moters figūra švytuoja tarp nematomo ir perregimo, būties ir nebuvimo, ji atsiranda ir išnyksta, tai dekoliažas. Mūsų žiūros taškas intymus, bet nutolęs, tarsi sklęstume virš figūros ar žvelgtume žemyn: kaip tėvai palinkę prie lopšio, kaip ore tvyrantis apsireiškimas, kaip dievai stebintys mirtinguosius nuo Olimpo kalno. Vos girdimas ūžesys, subtilūs pliauškėjimo / teškenimo ir kiti garsai vietomis primena naujagimio pirmąjį oro gurkšnį, o gal kažkieno aimaną. Projekcija, tarsi užuomina apie mūsų pačių pažeidžiamumą ir ploną odą, regima iš abiejų ekrano pusių. Neramiai besisukdama figūra be paliovos plėšo popieriaus skiautes, taip bylodama apie savinaiką; kūnas prilygsta popieriui, o popierius – projekcijai. Vis stiprėjant purslų garsams, vizualumas perkeliamas į fizinį lygmenį; vanduo būtinas gyvybei, o po mirties kūnas virsta skysčiu.

Vanduo, kaip ir garsas, neturi aiškaus pavidalo, jis amorfiškas. Garsas ir apibrėžia, ir paneigia save visoje Hübner parodoje; jis formuoja mūsų suvokimo patirtį, tačiau pritemdo svarbiausius dėmesio taškus; nematomas akiai, garsas yra visa esantis. Pasitelkdama sutartines, Hübner kalba apie praeities tęstinumą ir į mūsų sąmonę įspaudžia garsinius pojūčius. Sutartinės – tai senovinė daugiabalsė muzika iš Lietuvos, kurioje ritmingai ir harmoningai susipina kelios vokalinės linijos, ausdamos ne tik garsą, bet ir pasakojimą. Tai nuostabūs gamtos garsų sąskambiai, giedotojoms naudojant įvairias kvėpavimo technikas. Integruodamos garsažodžius, sutartinės perkelia kalbą ir bendravimą anapus lietuviško paveldo ir kultūros ribų – jos liudija apie jungtį su gamta. Šios dainos perveria laiką ir nardo tarp gyvybės rūšių, tapdamos tai paukščiu, tai vėju, žmogaus iškvėpimu, net miške virstančiu medžiu.

Hübner susieja gyvuosius organizmus ir ekosistemas, nepaisydama jų skirtumų. Menininkės kūriniuose raiškiai skleidžiasi gyvybės, judėjimo, kaitos ryšiai ir energija / trintis tarp jų. Atspindys ir sugertis, švytuoklė be ritmo, stabdo laiką ir stiprina savimonę. Minkšta juodo aksomo pusė, tarsi švelni gyvūno papilvė, yra fiziškai pažeidžiama, o kita pusė perteikia galybę ir vaisingumą – čia galime atsispindėti nesuskaičiuojamą daugybę kartų, vis atgamindami save. Nuogumas turi gilių biblinių, istorinių ir mitologinių sąsajų – nuo pažeidžiamumo ir gėdos iki tobulybės, vaisingumo ir galios. Fizinis ir metaforinis objekto svoris sukuria įtampą ir kartu padaro jį gyvą – kaip laidą, kanalą ar bambagyslę, sujungtą su aukštesne vietos ir žmonijos sąmone.

Nuogi ateiname ir į šį pasaulį, esame gyvi. Mes taip pat esame tie, kas nesame. Esame ir tie, kurie jau mirę, nes jie gyvena mumyse ir su mumis; iki mūsų buvusi energija, gyvybinė jėga stumia mus į priekį, užkuria kasdienybę. Mes esame vanduo… visais jo pavidalais. Esame gyvenimo dalelės: įtampa laide, veidrodyje lūžtanti šviesa, nuo sienų atsimušantys virpesiai ir pasakojimai, giedami garsažodžiais – kaskart vis iš naujo. Karta po kartos esame medis, virstantis miške… esame ausys ir akys, kurios jį patiria, burna ir balsas, kuris pasakoja jo istoriją.

Daina Mattis yra Brukline gyvenanti menininkė, edukatorė ir meno darbuotoja, gimusi Los Andžele, Kalifornijoje. Savo darbuose domisi suvokimo ir vienkartinumo temomis, pasitelkdama imitacijos, mastelio, amato ir laiko priemones. D. Mattis – jauniausia iš keturių vaikų lietuvių imigrantų šeimoje. Dvikalbių, kultūros kupinų vaikystės namų patirtis turėjo didelės įtakos menininkės kūrybai ir vizualinės kalbos tyrimo būdams. Mattis kūryba buvo pristatyta žurnaluose „Whitehot Magazine“, „Design Milk“, „ARTnews“, „Art Frankly“, „Two Coats of Paint“, „Professional Artist Magazine“. Mattis buvo viena iš galerijos „Undercurrent“ (Niujorkas) įkūrėjų ir vadovių, o šiuo metu eina docentės pareigas Parsonso dizaino mokykloje (Niujorkas)

Iš anglų kalbos tekstą vertė Kotryna Džilavjan

Fotografijos: Airida Rekštytė